Dangaus jungas

Gerai, sveika sugrįžusi, malonu matyti. O šiandien tęsime pamoką apie Žmogaus Sūnaus ženklą. Mes studijavome ženklą ir įvairius dalykus, kuriuos jis rodo.

O šiandien kalbėsime apie dangaus jungą. Taip geriau suprasite, kodėl pasirinkau tokį pavadinimą. Visų pirma, kas yra jungas? Tiksliau, kažkas, ant ko uždedamas? Ant gyvūnų.

Na, gerai, mes ne, bet senesni žmonės senovėje taip darydavo. Štai pora jaučių ir jie turi jungą. Pažiūrėkime, ar tai veiks.

Matote, tai tik kelios sekundės, bet matote, jie surišti jungu ir juo tempdavo plūgą žemei įdirbti. Taigi jungas buvo simbolis, jis tapo vergijos simboliu, nes tie jaučiai su jungu ant kaklo tapo tarnais. Jie tiesiog darė tai, ką liepė jų šeimininkas.

Jie eidavo ir tempdavo plūgą per lauką. Kad tai iliustruotume, pažiūrėkime, kas sakoma Biblijoje Kunigų knygos 26 skyriuje. Gerai, o dabar pažiūrėkime į Kunigų knygos 26 skyriaus 13 eilutę.

Dievas naudoja šį jungo simbolį. Jis sako: „Aš esu Viešpats, jūsų Dievas, kuris jus išvedžiau iš Egipto žemės, kad nebebūtumėte jų vergais.“ Taigi jis remiasi Išėjimu į Egiptą, kaip mes jau studijavome, ir sako: „Aš sulaužiau jūsų jungo pančius ir priverčiau jus vaikščioti tiesiai.“

Taigi, jungas... paprastai jie būdavo vergai su jungu ant kaklo, su našta, kurią nešdavo, ir čia naudojamas šis vergijos simbolis, susiejantis jį su Išėjimu. Taigi, mes nagrinėjame Žmogaus Sūnaus ženklą ir kalbėjome apie kiekvieną tašką kelyje nuo 10-osios maro vidurnaktį ir jų Išėjimo iki Raudonosios jūros, o tada pereiname prie kito taško – dviejų kometų kirtimo. Apie tai jau kalbėjome.

Kokį Išėjimo istorijos momentą tai reiškia? Įstatymo davimą ir kodėl? Mozė užkopė į Sinajaus kalną, o kaip dėl šio Žmogaus Sūnaus ženklo momento, kai Mozė užkopė į kalną? Matome 10 simbolį, nurodantį X, romėnišką skaičių 10, reiškiantį Dešimt Dievo įsakymų, ir tai buvo per Sekmines. Kometų kirtimo data buvo Sekminės, ir tai buvo 2023 m., ir tai buvo per Sekmines Mozės laikais, tą pačią šventę, tą pačią dieną, kai jis gavo iš Dievo Dešimt Dievo įsakymų, užrašytų akmenyje. Taigi, Mozė du kartus gavo Dešimt Dievo įsakymų.

Tai buvo pirmas kartas, o koks buvo antras kartas? Per Jom Kipurą, kuris buvo 2023 m., kai kometa buvo pačiame viršūnėje. Taigi, laikrodyje pažymėti abu momentai, kai Mozė gavo Dešimt Dievo įsakymų. Kuo jie skyrėsi? Tam šiandien skirsime šiek tiek laiko.

Jei pažvelgsime į Pakartoto Įstatymo 9 skyrių ir 9 eilutę, Mozė sako: „Kai užkopiau į kalną pasiimti akmeninių plokščių – sandoros lentelių, kurias Viešpats sudarė su jumis, – pasilikau kalne keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. Nevalgiau duonos ir negėriau vandens.“ Viešpats man padavė dvi akmenines lenteles, parašytas Dievo pirštu, ir ant jų buvo parašyti visi žodžiai, kuriuos Viešpats kalbėjo jums kalne iš ugnies susirinkimo dieną.

Taigi Dievas parašė Dešimt įsakymų ir davė juos Mozei. Tad iš kur atsirado tos akmens plokštės? Iš Dievo. Dievas jas davė Mozei.

Mozė, kopdamas į kalną, neturėjo nieko. Jis nuėjo ten, ir Dievas davė jam akmenines plokštes, kuriose jis buvo užrašęs įsakymus. Taigi, jūs žinote istoriją, kaip vėliau, 11 eilutėje, aš ją čia tiesiog perskaitysiu, atsitiko taip, kad po keturiasdešimties dienų ir keturiasdešimties naktų Viešpats davė man dvi akmenines plokštes, būtent Sandoros plokštes, ir Viešpats man tarė: „Kelkis, greitai nulipk iš čia, nes tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto, sugedo.“

Jie greitai nukrypo nuo kelio, kurį jiems nurodžiau. Jie pasidarė nulietą atvaizdą. Jie pasidarė auksinį veršį. Ką padarė Mozė, nužengęs žemyn? Jis paėmė tas akmenines plokštes, numetė jas ant žemės, ir jos sudužo.

Gerai, dabar visa tai yra simboliai, ir kai palyginame tai su antruoju kartu su Moze, kai jis gavo Dešimt Dievo įsakymų, išryškėja keletas įdomių dalykų. Žvelgiant į kitą skyrių, Pakartoto Įstatymo 10, Mozė pasakoja apie jų patirtį dykumoje ir sako, kad tuo metu, po jų nuodėmės ir sulaužius įsakymus, Viešpats man tarė: „Išsikirsk dvi akmenines plokštes, panašias į pirmąsias, ir užlipk pas mane į kalną, ir pasidaryk medinę skrynią.“ Taigi, iš kur atsirado Dešimt Dievo įsakymų? Iš kur atsirado akmeninės plokštės? Bet Mozė išsikirto akmenį.

Taigi jis atkirto akmens gabalą ir paėmė tuos du gabalus, dvi tuščias akmenines plokštes, ir nunešė jas į kalną, o vėliau Dievas vėl jose užrašė Dešimt įsakymų, tuos pačius Dešimt įsakymų. Jei tęsime 2 eilutę, Pakartoto Įstatymo 10, 2 eilutę, Dievas sako: „Aš užrašysiu ant plokščių žodžius, kurie buvo parašyti pirmosiose plokštėse, kurias tu sudaužysi ir įdėsi į skrynią.“ Taigi, antrą kartą, kai Mozė gavo įsakymus iš Dievo, jis įdėjo juos į šią skrynią, iš ko ji buvo pagaminta? Ji buvo pagaminta iš medžio, o vėliau Išėjimo knygoje, pasakojime, aprašoma, kad ją reikėjo aptraukti auksu.

Taigi, ką visa tai reiškia? Pirmąją akmeninių lentelių porą, įsakymus, iš akmens iškalė Dievas, o ne Mozė. Nes Mozė tiesiog nuėjo ten ir gavo jas iš Dievo rankos, visas paruoštas ir užbaigtas. Bet antrąsias lenteles, antrąją porą, Mozė turėjo iškalti.

Pažiūrėsime, ką tai reiškia. Bet pirmiausia šiek tiek atidžiau panagrinėkime Žmogaus Sūnaus ženklą, nes šiame ženkle matėme daug dalykų, o dabar, daugiau ar mažiau pačiame ženklo viduryje, matome Dešimt Dievo įsakymų. Tai rodo laiką, kai Mozė juos pirmą kartą gavo.

Ir mes kalbėjome apie tai, kaip tai taip pat nurodo į Dievo priešų sunaikinimą. Lepo žvaigždynas senovėje buvo laikomas sostu, taigi jis yra tarsi Oriono sostas arba jo pakojis, o Biblijoje kalbama apie jo priešus, kurie tampa jo pakoju. Ir mes turime Dievo priešų sunaikinimą.

Tačiau įstatymo, įsakymų, Dievo sandoros kontekste ir Išėjimo istorijoje tai reiškia, kada jie pastatė auksinį veršį. Jie labai greitai sulaužė sandorą. Ir šiame ženkle, ne tik ten, tai nurodo tą laiką ir tą įvykį, bet ir visame ženkle, galime matyti Dešimt įsakymų.

Ir mes jau kalbėjome bent apie vieną ar du praeityje. Prieš kelias savaites Horologijoje kalbėjome apie įžengimą į Dievo poilsį ir kaip Horologija simbolizuoja tą Dievo poilsį. Tai nurodo į Sabatos įsakymą, ketvirtąjį įsakymą, kuris buvo ant pirmosios akmens lentelės, kur pirmieji keturi įsakymai nurodo mūsų santykį su Dievu ir kaip jis turėtų būti valdomas.

Taigi, tai buvo vienas iš jų. Taip pat kalbėjome apie kaltą, kuris iš pradžių buvo vadinamas Skulptoriaus kaltu, skirtą atvaizdo drožimui. Ir minėjome, kad krikšto kontekste Dievas formuoja mus pagal savo paveikslą.

Kokį įsakymą tai reikštų? Tai antrasis įsakymas. Nedarysi sau jokio drožinio, nes mums to daryti neleidžiama, tai daro Dievas. Jis sukuria atvaizdą.

Taigi, pradedant ketvirtuoju įsakymu, jei sekame kometos pavyzdžiu, kita vieta, kur atsiduriame, yra krikšto scena. Ir kai esame krikštijami Kristuje, esame krikštijami į ką? Į Dvasią, ar ne? Mato 28 skyriuje sakoma: „Jis įsakė mums krikštyti vardan Tėvo, vardan Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“ Ką tai mums primena iš įsakymų? Būtent trečiąjį įsakymą: „Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo.“

Taigi, ten jau matome tris įsakymus: ketvirtą, trečią, antrąjį. O jei pratęsime dar vieną, pirmąjį įsakymą matome balandyje, nes balandis simbolizuoja Dievo Dvasią. Pirmasis įsakymas: „Neturėsi kitų dievų, tik mane vieną.“

Taigi, ten matome pirmąją akmens lentelę, pirmuosius keturis įsakymus, pavaizduotus skirtinguose ženklo žvaigždynuose, sekant šios kometos keliu. Ir šioje vietoje pavaizduota visa krikšto scena, vaizduojanti tuos tris įsakymus, su horologiumu, pirmaisiais keturiais įsakymais. Taigi, jei tęsime toliau, turėsime daugiau ar mažiau apskritimą, kur šioje kometoje turime pirmuosius keturis, o tada kita kometa kerta čia ir tęsiasi su antrąja akmens lentele, paskutiniais šešiais įsakymais.

Ir šioje vietoje matome, kaip abi kometos susikerta, ir tai iliustruoja penktąjį įsakymą: „Gerbk savo tėvą ir motiną – du žmones, kurie susijungia ir susilaukia palikuonių, kuo yra žinomi triušiai, ir gerbk savo tėvą ir motiną“. Izraeliui taip pat buvo įsakyta laikytis sandoros. Ir tai yra laikas, kai sandora buvo duota, Sekminių metas.

Taigi, po penktojo įsakymo eilėje eina šeštasis įsakymas – „Nežudyk“. Sekant pirmojo pavyzdžiu, kur sekame kometos judėjimą nuo horologiumo iki upės su krikšto scena, tada prieiname prie kitos kometos ir tęsiame nuo penktojo, tada šeštasis įsakymas būtų pavaizduotas šuns pavidalu, ir štai kaip šunys simbolizuoja žmogžudystę, galima pamatyti Apreiškimo 22 skyriuje ir 15 eilutėje, taip, 15 eilutėje, nes lauke, tai yra už miesto ribų, yra šunys. Taigi, susiejant tai su mūsų šunimi danguje, burtininkais, ištvirkėliais, žudikais, stabmeldžiais ir kiekvienu, kuris myli ir daro melą.

Taigi, čia pateikiame kelių skirtingų kategorijų žmonių, esančių už miesto ribų, sąrašą. Galiausiai jie yra už Dievo miesto ribų, vedami šuns. Taigi šuo simbolizuoja visą šią žmonių grupę, įskaitant ir žudikus, ir tai yra teisingas vertimas – nežudyk dėl įsakymo, taigi tai nurodo į šeštąjį įsakymą, o septintasis įsakymas – nesvetimausi – yra simbolizuojamas bažnyčios laive.

Sakau bažnyčios laivas, nes, jei prisimenate, prieš kelias savaites kalbėjome apie septynias Apreiškimo bažnyčias, Apreiškimo 2 skyriaus pabaigoje matėme, kur jis kalba apie Tiatyrų bažnyčią ir 20 eilutėje sako: „Nepaisant to, jis kalba apie kai kuriuos gerus dalykus, kuriuos jie daro toje bažnyčioje, tarp jų. Bet nepaisant to, turiu šį tą prieš tave, nes tu leidi moteriai Jezabelei, kuri vadinasi pranaše, mokyti ir suvedžioti mano tarnus, kad jie ištvirkautų ir valgytų stabams paaukotą maistą. Taigi, ištvirkavimas buvo nuodėmė, apie kurią buvo užsiminta Tiatyruose, Tiatyrą simbolizavo laivas, ir Biblijoje apie tą bažnyčią sakoma, kad ištvirkavimas buvo ne tik problema, bet ir mokoma. Jie turėjo Jezabelę, kuri simboliškai buvo prostitutė, mokanti ištvirkavimo toje bažnyčioje, taigi tai simbolizuoja septintąjį įsakymą: Nesvetimauk.“

O koks yra aštuntasis įsakymas? Nevok, ir tai atitinka paveikslą, tai yra molbertą, menininko molbertą, ant kurio vaizduojamas paveikslas, ir kiekvienas krikščionis turėtų atstovauti ką? Kristų. Mes turime būti Kristaus paveikslas, bet jei vagiame idėjas iš aplinkinių, kurie nėra krikščionys, ir jas piešiame savo paveiksle, tada turime problemą. Mes laužome įsakymą.

Tai taip pat grįžta prie septynių bažnyčių vaizdavimo, nes kita bažnyčia eilėje buvo Pergamo bažnyčia, ir Jėzaus laiške Pergamo bažnyčiai jis pasako keletą dalykų, bet aš turiu šį tą prieš tave, nes tu ten turi tokių, kurie laikosi Balaamo mokymo, kuris mokė Balaką mesti papiktinimą Izraelio vaikams, valgyti stabams paaukotą maistą ir ištvirkauti. Taigi jie turėjo pradžią to, kas buvo aiškiau parodyta Tiatyros bažnyčioje, kurią ką tik apžvelgėme, bet čia pastebėsite, kad kalbama apie Balaamą ir Balaką. Ar jie buvo tarp Izraelio vaikų? Ar jie buvo izraelitai? Ne, jie nebuvo iš Izraelio, tačiau Pergame buvo tokių, kurie laikėsi šio mokymo, kuris nebuvo iš Izraelio.

Jie pavogė tai, jei norite, iš Balaamo ir Balako, ir iš jų išmoko pastatyti kliūtį savo žmonėms, nes Izraelyje nebuvo leidžiama daryti tokių dalykų – aukoti stabams ar ištvirkauti. Jie turėjo įstatymus, draudžiančius tai, bet aplinkinės tautos, iš kurių vienos karaliumi buvo Balakas, pavogė tas idėjas iš tų kaimyninių tautų ir todėl nutapė paveikslą, kuris nebuvo iš Dievo. Jis neatspindėjo Kristaus, nes jie pavogė jų atvaizdus, ​​netgi stabų atvaizdus.

Gerai, tai yra aštuntasis įsakymas. Tada devintasis įsakymas yra „Neliudysi melagingai“, ir tai nurodo Smirnos bažnyčią. Bažnyčia mums labai padėjo suprasti, kaip dešimt įsakymų yra susiję.

Taigi, jei grįšime prie Jėzaus pamokslo Smirnos bažnyčiai, prisiminsime, kad tai buvo viena iš dviejų bažnyčių, apie kurias Jėzus neturėjo nieko blogo pasakyti. Jos buvo jo liudytojos. Atkreipkite dėmesį, ką Jėzus joms sako 10 eilutėje.

Jėzus kalba Smirnai ir sako: „Nebijok tų išbandymų. Štai velnias įmes kai kuriuos iš jūsų į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti, ir jūsų laukia dešimties dienų priespauda. Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką.“

Taigi Jėzus skatina juos būti ištikimais, būti ištikimais liudytojais, o ne melagingais liudytojais. Jie turėjo liudyti teisingai, ir tai matome Smirnos bažnyčioje ir devintame įsakyme – ne liudyti melagingai. Taigi, lieka dešimtasis įsakymas, susijęs su tinklo žvaigždynu, kuris yra tinklas.

Tai tinklas, kilęs iš to paties žodžio, turi tą pačią reikšmę, ir mes jau anksčiau kalbėjome apie tai, kaip tai gali būti susiję, pavyzdžiui, su žvejo tinklu, kuriuo pagauni žuvį. Bet tinklu galima pagauti bet ką. O koks yra dešimtas įsakymas? Negeisk.

Ir kai ko nors trokštame, norime ką nors pasiimti sau. Taigi geismo sąvoka panaši į kažko griebimą ir traukimą prie savęs, lygiai taip pat, kaip užmesdami tinklą kažką pasiimtumėte sau. Taigi Žmogaus Sūnaus ženkle matome abi akmenines plokštes.

Pirmoji lentelė su pirmaisiais keturiais įsakymais, o antroji lentelė seka antrosios kometos kelią su šešiais įsakymais, susijusiais su mūsų santykiais su artimu. Kairėje ženklo pusėje, banginio kūne, pamatysite, kad suskaičiuoti visi žvaigždynai. Dešimt žvaigždynų atitinka dešimt įsakymų.

Tai kieno tie įsakymai? Tai Dievo įsakymai, tiesa? Ir kai pažvelgsime atgal, Orione matome Dievo Sūnaus, Kristaus, atvaizdą. Ir jis tarsi stovi ant įstatymo, lygiai taip pat, kaip matome Sandoros Skrynioje, šventų švenčiausioje šventyklos vietoje, kur buvo pastatyta medinė skrynia, kur Mozė turėjo dešimt įsakymų. Tai buvo šventų švenčiausioje šventyklos vietoje.

Ir viršuje buvo malonės sostas. Tai buvo Dievo sostas, virš kurio švietė Šekinos šlovė. Abiejose arkos pusėse buvo po du angelus.

Taigi tą patį matome, kai Jėzus, kaip Orionas, sėdi ant arkos, kurios pamatas yra įstatymas, sėdi po sostu. Amen. Jėzus pasakė, kad atėjo įvykdyti įstatymo, o ne jį panaikinti.

Tad kodėl Mozė sunaikino įstatymą? Į tai ir nurodo ši ženklo dalis, kai Mozė sulaužė dešimt įsakymų, tiesiogine prasme, fiziškai sudaužė dešimties įsakymų plokštes. Kodėl jis tai padarė? Nes Izraelis nusidėjo. O kadangi Izraelis nusidėjo, Mozė sudaužė akmenį.

Ar tai prasminga? Taip, tai simboliška. Taigi jis jiems rodė, kad jie sulaužė sandorą, kurią Dievas savo pirštu užrašė ant akmens plokščių, ir jie sulaužė sandorą. Taigi jis parodė jiems prieš jų akis, ką jie padarė.

Jie sulaužė sandorą, kuri atėjo iš Dievo. Bet čia matome, kieno tai iš tikrųjų sandora. Tai Kristus, kuris atėjo įvykdyti įstatymą.

Taigi, kas buvo Kristus? Jis pats taip apibūdino save ir kitus, kai paklausė Petro: „Kuo jūs mane laikote?“ Jis atsakė: „Tu esi Dievo sūnus.“ Ar tai susiję su įsakymais, kuriuos Mozė gavo iš Dievo? Manau, kad taip. Pirmoji įsakymų pora simbolizuoja Kristų, Dievo sūnų.

Dievas sukūrė tas akmens plokštes ir jos buvo sudaužytos, lygiai kaip buvo sudaužytas Kristus. Kodėl Kristus buvo sudaužytas? Kodėl jis buvo nukryžiuotas ant kryžiaus? Už mūsų nuodėmes, lygiai kaip įsakymai buvo sulaužyti dėl Izraelio nuodėmės. Taigi matome, kad 10 įsakymų, kuriuos turėjo Mozė, iš tikrųjų atstovauja Kristaus asmeniui, nes Kristus mirė už sulaužytą įstatymą, ir jis buvo Dievo sūnus ir žmogaus sūnus.

Štai kodėl šiuos dalykus matome Žmogaus Sūnaus ženkle. Bet jis buvo dievybė žmogaus kūne, todėl Dievo ranka suformuotus įsakymus jis iškalė iš akmens, jei norite. Taip neparašyta, bet jie buvo duoti Mozei, ir Mozė jų neiškalė iš akmens, kaip Jėzus sakė, kad jo tėvas buvo danguje.

Taigi, kaip dėl antrosios akmeninės lentelės? Ką ji vaizduoja? Nes ne antroji akmeninė lentelė, o antras lentų rinkinys, kurį Mozė iškalė iš akmens, tai neturi būti Kristus, tiesa? Nes Kristus, gerai, Kristus taip pat buvo žmogaus sūnus. Taigi, tai galėtų parodyti du aspektus: Dievo sūnų, viena vertus, įsakymus, kuriuos Dievas davė Mozei, ir, kita vertus, jis buvo žmogaus sūnus, jis buvo Adomo giminės palikuonis, ir tai būtų pavaizduota akmens plokštėse, kurias Mozė iškalė iš akmens. Bet tai įvyko čia, per Jom Kipurą, simbolizuojama ženkle šioje vietoje, ir jei Jėzus buvo žmogaus sūnus, ir jis yra mūsų pavyzdys, tai kas dar gali gyventi taip pat? Su kuo dar susijusi ta antroji akmeninė lentelė, antroji lentelių pora? Su kuo dar tai susijusi? Su žmonėmis, su žmonėmis, ir pirmiausia, mes turime akmeninę širdį, taip, bet šios akmens plokštės buvo parašytos Dievo pirštu.

Lygiai taip pat, kaip Dvasia, atstovaujanti pirmajam įsakymui: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.“ Dešimties įsakymų širdyje yra autoriaus ženklas: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas.“ Jis įrašo tuos Dešimt įsakymų ne tik Kristuje, bet ir mūsų širdyse. Jei pažvelgsime į Bibliją, pažiūrėkime į Laiško galatams 4 skyrių, pradėkime nuo 22 eilutės. Laiško galatams 4 skyriaus 22 eilutėje parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną su verge, o kitą su laisva.

Bet tas, kuris buvo iš vergės, gimė pagal kūną, o iš laisvosios – pagal pažadą. Tada 24 eilutėje jis sako, kad tai yra alegorija, nes tai dvi sandoros: viena nuo Sinajaus kalno, kuri gimdo vergijai, tai yra Hagara. Nes Hagara yra Sinajaus kalnas Arabijoje ir atitinka Jeruzalę, kuri dabar yra ir vergauja su savo vaikais.

Taigi, žvelgdamas į ženklą, mūsų žemėlapį, Paulius sako apie Sinajaus kalną, kur buvo duotas įstatymas, kad tai rodo į vergiją. Izraelis buvo įstatymo vergijoje. Tai yra jungas, jei norite, ir jie greitai sulaužė įstatymą, nes nebuvo jų širdyje noro jo laikytis.

Taigi, 24 eilutėje Paulius mini, kad tai yra dvi sandoros. Yra ne viena, o dvi, ir jis sako, kad viena yra iš Sinajaus kalno. Viena sandora susijusi su Hagara, o kita – su Sara, Izaoko motina, ir jis tai mini 26 eilutėje, susiejęs Hagarą su Jeruzale, kuri buvo vergijoje, nes atmetė Kristų, jis sako, kad Jeruzalė, kuri yra aukštybėse, yra laisva, ji yra mūsų visų motina, ir tai buvo Sara, Izaoko motina.

Taigi, Paulius kalba apie dvi sandoras, viena iš jų – vergijos sandora prie Sinajaus kalno, kai Dešimt Dievo įsakymų buvo duoti garsiu, griausmingu balsu, o jie tą sandorą sulaužė. Bet kas yra antroji sandora? Ji paimta iš Jeremijo knygos 31 eilutės, 31 skyriaus ir 31 eilutės. Štai ateina dienos, – sako Viešpats, – kai Aš sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais ne pagal sandorą, kurią sudariau su jų tėvais tą dieną, kai paėmiau juos už rankos, kad išvesčiau iš Egipto žemės, kurią jie sulaužė.

Taigi, apie ką čia kalbama? Sandorą su Hagara prie Sinajaus kalno. Nors Aš buvau su jais, – sako Viešpats, – bet tokia bus sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais. Po tų dienų, – sako Viešpats, – įdėsiu savo įstatymą. Taigi, ar čia kalbame apie ką nors kita? Tai mano įstatymas, kaip ir su Moze, pirmasis Dešimties įsakymų įstatymas, kurį jis sulaužė, simbolizuodamas tai, ką Izraelis padarė sulaužydamas įstatymą.

Bet antroje lentelių poroje buvo užrašytas tas pats įstatymas. Ten buvo sakoma, kad Dievas jose užrašė tuos pačius žodžius, kurie buvo pirmojoje. Taigi, antrąją sandorą, Viešpats sako: „Įdėsiu savo įstatymą, tą patį įstatymą, į jų vidų ir įrašysiu jį jų širdyse.“

Ir aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.“ Taigi dabar įstatymas, užuot užrašytas kažkur kitur akmens plokštėse, įrašytas jo tautos širdyje. Tai yra antroji sandora, apie kurią kalba Paulius.

Ir tai matome Žmogaus Sūnaus ženkle, kur turime du taškus, simbolizuojančius Dešimties įsakymų priėmimą. Pirma, su Hagara, o paskui su Sara. Pirmąjį jie sulaužė, tada Dievas tarė: „Aš sudarysiu su jais naują sandorą ir įrašysiu savo įstatymą jų širdyse“.

Pirmasis rinkinys, kurį sulaužė Mozė, simbolizuoja laiką, kai Kristus buvo sulaužytas už mus. Jis buvo Dievo Sūnus ir Dievo įstatymas buvo įrašytas jo širdyje. Akmens plokštės jau buvo jo širdyje, bet jis buvo sulaužytas už Izraelio nuodėmę, ir Dievas sudarė naują sandorą su Izraeliu.

Naujos lentelės ir kieno širdyje jos bus įrašytos? Izraelyje, Dievo tautos širdyje. Dabar, kai pažvelgsime į ženklą, pastebėsite, kad Kristų vaizduoja Orionas, ir jis sėdi soste, kur yra Dešimt Dievo įsakymų, tarsi jie būtų įdėti į dėžutę, kuri buvo sostas. Taigi, Kristus sėdi soste, bet čia, viršuje, turime šį įstatymo atvaizdą, įrašytą mūsų širdyse, ir tai yra vienaragio žvaigždyne, kuris tiesiog reiškia vienaragį su vienu ragu.

Ir Biblijoje pakeičiau paveikslėlį iš numatytojo, kuris yra mitinis vienaragis, bet įrašiau tai, kas tai yra Biblijoje, kur Karaliaus Jokūbo vertime keliose eilutėse kalbama apie vienaragius, bet iš tikrųjų tai reiškia vienaragį raganosį arba raganosį apskritai. Taip pat kai kuriose ištraukose minimas dviragis raganosis. Bet įdomu, šis gyvūnas, ir mes panagrinėsime vieną ištrauką po akimirkos, bet tai laukiniai gyvūnai ir jie niekada nebuvo prijaukinti.

Raganosis yra didelis gyvūnas ir žinomas dėl savo užsispyrimo. Raganosio sunkiai suvaldysi. Cirke dirba drambliai, jie dar didesni už raganosį, bet raganosis yra labai užsispyręs gyvūnas.

O koks buvo Izraelio bruožas? Kaip dažnai Dievas sakydavo, vadindavo juos kietasprandžiais, nes jie buvo užsispyrę? Gerai, tai tinkamas simbolis jiems, bet atkreipkite dėmesį, kas sakoma Jobo knygoje. Jobo knygos 39 skyriuje, ir čia Dievas kalba Jobui iš viesulo, ir čia jis kalba apie vienaragį. Dievas klausia Jobo, ar vienaragis norės tau tarnauti, ar gyvens prie tavo lopšio? Tai Jobo knygos 39 9 eilutė, o dabar 10.

Ar gali vienaragį jo raiščiais surišti vagoje, ar jis akės slėnius paskui tave? Taigi Dievas klausia Jobo, daugiau ar mažiau sodindamas jį į vietą, sakydamas: ar galėtum užrišti jam raiščius ir priversti jį arti tavo laukus, nes jis nėra prijaukinamas gyvūnas? Ir jis sako: ar juo pasitikėsi, nes jo jėga didelė? Iš tiesų, raganosis turi didelę jėgą. Ar paliksi jam savo darbą? Ar patikėsi juo, kad jis parneš tavo sėklą namo ir surinks ją į tavo tvartą? Taigi jis pateikia priešingybę ir užduoda Jobui šiuos klausimus, kurie yra vedantys klausimai. Dievas nieko nedaro atsitiktinai.

Jo žodžiai reikšmingi. Šioje ištraukoje jis kalba apie raganosį, šį laukinį, užsispyrusį ir galingą gyvūną, ir klausia: „Ar galite paimti tą gyvūną ir priversti jį arti jūsų laukus? Ar galite jį surišti ir priversti jį arti jūsų laukus bei nuimti jūsų javus, laukų derlių?“ Šie dalykai susiję su šiuo laiku, kuriame mes gyvename. Kaip jau minėjome anksčiau, kometa dabar yra raganosyje, ir tai yra septintojo trimito metas.

Jau matėme šią iliustraciją, kurioje trimitas panašus į trimitą. Jei apversime jį ant šono, ir visa tai bus raganosio žvaigždyne, tai rodo tą laiką, šį septintojo trimito laiką, kuris įspėja apie paskutinį mūšį, ir tai sieja tai su raganosiu, atliekančiu tarno vaidmenį, turinčiu įstatymą, įrašytą jų širdyje, kaip tai simbolizuoja Jom Kipuro metas, turinčiu Dešimt įsakymų, įrašytų Dievo žmonių širdyse, suvienytą su Kristumi, kad atneštų galutinį žemės derlių.

Amen. Noriu baigti vienu pažadu, kurį Jėzus duoda Laodikėjos bažnyčiai. Apreiškimo 3 skyrius, 21 eilutė.

Nugalėtojui duosiu atsisėsti su manimi mano soste, kaip ir aš nugalėjau ir atsisėdau su savo Tėvu jo soste. Taigi štai ką mes čia matome, sėdintį kartu su Kristumi jo soste, o jo įstatymas įrašytas mūsų širdyse, kaip jis buvo įrašytas jo širdyje. Tuo ir baigsiu.

Toks yra mūsų troškimas. Tai yra antroji sandora. Daugelis neteisingai supranta antrąją sandorą.

Jie mano, kad tai panaikina įstatymą ir dabar jūs nebesate vergai, esate laisvi nuo įstatymo, bet taip yra todėl, kad įstatymas, tas pats įstatymas, dabar įrašytas širdyje, ir tai yra ženklas, kad mes nugalėjome. Tai yra galios, stiprybės ragas, įstatymas, įrašytas širdyje, Dievo įstatymas, tie patys Dešimt įsakymų, įrašyti širdyje, ir tada mes, su Kristumi, galėsime sėdėti jo soste kartu su juo. Amen.

Tai yra po Alfos, kaip jau kalbėjome anksčiau, ir Omegos antroje pusėje, paskutinėmis istorijos akimirkomis, kai paskutinė karta spindi Dievo šlove, kurią simbolizuoja Dešimt Dievo įsakymų, esančių jų širdyje. Amen. Pasimelskime kartu.

Mielas Dangiškasis Tėve, dėkojame Tau už Tavo Žodį, už Tavo Įstatymą, už Tavo ženklus danguje, kurie moko Tavo Žodžio principų ir patvirtina ten parašytus dalykus, ir tai vaizdine kalba parodo mums, ko Tu mums trokšti ir koks mūsų vaidmuo šiuo paskutiniu žemės istorijos laikotarpiu. Dėkojame Tau, kad parodai šiuos dalykus, kad atkreipi dėmesį į mūsų klaidas ir pataisai mus, kad galėtume nugalėti Kristaus stiprybėje, lygiai taip pat, kaip Dievo pirštas vis dar rašė Dešimt Dievo įsakymų, bet šį kartą ant kūniškų širdies plokščių, kaip ir Mozė dalyvavo juos kuriant. Jie užrašyti mūsų žmogiškume, lygiai taip pat, kaip Kristus buvo Žmogaus Sūnus, ir kaip jis nugalėjo ir atsisėdo su savo Tėvu jo soste, taip ir mes galime nugalėti Kristuje ir atsisėsti jo soste.

Dėkojame Tau už tai. Mes nesame verti Tavo malonės, kad mus išaukštintų iki tokios padėties, bet šloviname Tave už Tavo nuostabų darbą ir už tai, kad įrašei Tavo įstatymą mūsų širdyse. Meldžiamės to Jėzaus Kristaus ir sužeistojo Oriono, kuris simbolizuoja Dievo Sūnų ir Žmogaus Sūnų, vardu.

Amen.